Gegužės 29 dieną nuskambėjo Paskutinis skambutis XXIX abiturientų laidos gimnazistams.
Gimnazija šiais metais mini 95-ių metų jubiliejų, todėl Paskutinio skambučio šventės akivaizdoje, mūsų abiturientai nusprendė sustabdyti laiką.
XXIX laidos abiturientai pristatė savo iniciatyvą – laiko kapsulę, kurioje užrakinti jautriausi jų linkėjimai, mintys ir dėkingumo žodžiai gimnazijos bendruomenei – kurie nugulė į gimnazijos žemę ir tapo gyvu šių dienų liudijimu ateities kartoms:
„Gerbiama direktore, brangūs mokytojai ir draugai. Šiandien Kauno Jono Jablonskio gimnazijos kieme mes rašome istoriją. 95-eri metai mokyklai – tai tūkstančiai čia nuskambėjusių juoko pliūpsnių, sukurptų idėjų ir koridoriuose paliktų pėdsakų. Šiandien, aidint Paskutiniam skambučiui, mes suprantame: atėjo mūsų eilė palikti savo pėdsaką, kuris neišsitrins. Pastarąsias savaites mes, dvyliktokai, sustojome. Tarp egzaminų streso ir ateities nežinomybės mes atradome laiko apmąstymams. Kiekvienas iš mūsų užrašė po linkėjimą, po asmeninę žinutę ateičiai. Šiuose laiškuose – ne vadovėlinės tiesos. Čia sudėtas mūsų paauglystės maksimalizmas, mūsų baimės, drąsa ir jautrios akimirkos, kurias išgyvenome kartu šiose sienose. Ši laiko kapsulė nėra tiesiog metalinė dėžutė žemėje. Tai mūsų kartos laiko kodas. Užkasame ją tam, kad sustabdytume akimirką. Tai mūsų meilės ir dėkingumo laiškas Jums, mokytojai, ir Jums, direktore, už tai, kad padėjote mums užaugti laisvais, mąstančiais žmonėmis. Kartu tai žinutė tiems, kurie čia ateis po mūsų. Mes norime, kad jie žinotų – mes buvome laimingi, mes svajojome garsiai. Po daugelio metų, kai ši kapsulė vėl išvys šviesą, mūsų šiandieninis pasaulis jau bus pasikeitęs. Tačiau tikime, kad jablonskiečių vertybės – laisvė, kūryba ir bendrystė – išliks tokios pačios. Tegul ši žemė saugo mūsų jaunystės aidą, o mes išsinešame šios mokyklos šviesą į savo ateitį. Ačiū, kad buvote ir esate mūsų istorijos dalimi.”
Vienuoliktokai ir Mokinių parlamento atstovai kvietė abiturientus į šventinę eiseną, prisiminimų popietę – mokyklinio gyvenimo kelionę traukiniu:
„Abiturientai, šiandien esate tarsi didelėje vieno gyvenimo etapo traukinių stotyje, kur kiekviena klasė – tai atskiras peronas, atskira kryptis, atskira istorija. Vieni traukiniai tik trumpam sustojo, kiti kartu keliavo ilgus metus, tačiau visi jie paliko svarbius prisiminimus, draugystes ir pamokas. Per dvylika metų jūsų gyvenimo traukinys stojo skirtingose stotelėse – pirmųjų pamokų, žinių strauto, atiskaitomųjų darbų, kontrolinių, juoko per pertraukas, nerimo prieš egzaminus ir gražiausių jaunystės akimirkų stotelėse.
Kartais kelias buvo lengvas ir saulėtas, kartais – pilnas rūko ir nežinomybės, tačiau nė vienas keleivis šiame vagone nebuvo vienas. Nors šiandien vienas etapas baigiasi, nė vienas traukinys nestovi amžinai. Gyvenimas jau ruošia naujus maršrutus, naujus miestus ir naujas stoteles. XXIX abiturientų laidai linkime nebijoti išvykti savo svajonių kryptimi, neprarasti šalia sėdinčių žmonių ir visada prisiminti stotį, iš kurios prasidėjo ši kelionė.”
Drąsinantys ir palaikantys gimnazijos direktorės Danguolės Miškinienės žodžiai, įtraukianti prisiminimų popietė, skambios, prasmingos dainos ir smagūs šokiai sukūrė jaukią šventės atmosferą, bendrystės ir pasididžiavimo jausmą.
Abiturientų atsovai skyrė gimnazijos bendruomenei nuoširdžius padėkos žodžius
Rokas Andriušis, 26v3 gimnazijos klasės mokinys:
„Dalijantis patirtimis, per dvylika, o ypač per pastaruosius ketverius metus sukauptomis gimnazijoje, mieloje lyg Motina, taip svarbu, kad žodžiai nebūtų nei mūsų vaikystėje pūsti oro burbulai, nei didaktinės pasakėčios. Prieš demonstruodami gebėjimus analizuoti ir spręsti probleminius ir kompleksinius klausimus bei uždavinius, šiandien parodykime brangiausią, ką išsiugdėme – žmogiškumą. O norint daryti žmogiška reikia būti daugiau nei žmogumi. Tai ne tik viltis atsitiesti pačiam, nuklydus nuo mokslo tiesos, bet ir ištiesta ranka paslydusiam draugui bei padėka mokytojui po kiekvienos pamokos. Ir šiandien Jums sakome AČIŪ už kasdien laikytą ranką ant mūsų peties, brangias pietų pertraukas, skirtas pašnekesiams su mumis, bei esminę pamoką – gilintis tik į tai, kas teisinga ir viltinga. Tokie yra ištikimi gyvenimo draugai, dažniausiai sutikti čia pirmą dieną, mus ne išsinuomoję pramogoms, bet dovanoję jau dabar jūroje debesų skęstančius sentimentus. Štai kodėl, mano mielieji, išskleisdami sparnus nuo šio Žalio kalno milijonų šviesmečių link apkabinkime mintimis vienas kitą, net ir tuos, kuriuos jau spėjome pamiršti, ir žvelkime į rytojų Tiesos ir Vilties akimis. Juk mūsų arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas yra linkėjęs ,,dovanoti savo svajonę pasauliui ir drąsiai įdarbinti mums Kūrėjo dovanotą galią kurti gražesnį pasaulį”.
Gerda Ulickaitė, 26DP gimnazijos klasės mokinė:
„Šiandien norisi ne tik atsisveikinti, bet ir trumpam sustoti. Sustoti tam, kad prisimintume kelią, kuriuo visi kartu ėjome dvylika metų. Per šiuos metus patyrėme visko. Buvo dienų, kurios atrodė nesibaigiančios, ir akimirkų, kurios prabėgo per greitai. Tačiau dabar visatai susilieja į vieną didelį prisiminimą, kurį kiekvienas išsinešime su savimi kaip neįkainojamą dovaną. Ir šie prisiminimai nėra tik praeitis, kurią kartais palaidojame giliai atmintyje. Žmogus gyvas prisiminimais, kurie, norime to ar ne, formuoja mūsų asmenybę, požiūrį į pasaulį bei vertybes. Praeitis vienaip ar kitaip visada randa savo vietą dabartyje. Trumpam sugrįžkime į vaikystę. Kartais atrodo, kad vaikystės atspindžiai jau išblėso darbų sūkuryje, suaugusių žmonių apsuptyje, kur kiekvienas skuba pirmyn, palikdamas praeitį kažkur toli už savęs. Tačiau vaikystės aidai visuomet gyvuos mumyse, net jei kasdienybėje jų nebegirdime. Turbūt visi prisimename šviežiai nupjautos žolės kvapą, džiaugsmą pagaliau pavykus pastatyti ką nors savo rankomis ir vakarus, kai užuot eidami miegoti, norėdavome klausytis šiurpių istorijų prie laužo. Tada nemiegotos naktys buvo laisvės ir nerūpestingumo dalis. Dabar daug kas įgavo kitą formą, tačiau niekur nedingo. Nupjautos žolės kvapą pakeitė kavos aromatas, kuriuo persismelkusios net mūsų uniformos. O nemiegotos naktys tapo ne pasirinkimu, o būtinybe – praleistos prie konspektų, projektų ir pasiruošimo egzaminams. Tačiau jausmas, kai pagaliau kažką pasiekiame, išliko toks pat tikras ir saldus kaip vaikystėje. Šiandien linkiu mums visiems nebijoti ateities, kuri tokia pat svarbi kaip ir praeitis. Kol prisiminimai formuoja mūsų identitetą, žvilgsnis į ateitį padeda kurti prasmę dabartyje. Linkiu žiūrėti į ateitį alkio kupinomis akimis – taip, kaip kažkada žvelgėme į gyvenimą vaikystėje, kai viskas atrodė įmanoma. Ir nelaukti, kol svajonės išsipildys pačios, o patiems jas pildyti. Linkiu mums augti, tobulėti ir keistis, tačiau niekada neapleisti savo šaknų. Nepamiršti vietų, žmonių ir akimirkų, kurios mus užaugino.”
Pasidalink
