Gegužės 29 dieną nuskambėjo paskutinis skambutis XXVIII laidos abiturientams. Klasių vadovės vedė paskutines klasės valandėles, III gimnazijos klasių mokiniai sveikino kolegas, kūrė apie juos video filmą, tradiciškai abiturientai šoko paskutinį šokį ant Kauko laiptų. Šventinėje eisenoje netrūko juoko, dainų, praeivių sveikinimų. Šventinis renginys tęsėsi LSU salėje, linksmomis akimirkomis iš dvyliktokų gyvenimo gimnazistai tiek abiturientus, tiek mokytojus privertė braukti ne vieną juoko ašarą. Tačiau būta ir graudinančių atsisveikinimo akimirkų. Nėra lengva užverti duris į mokyklinius prisiminimus.
“Šie ketveri metai buvo kupini juoko, nežinios, mažų pergalių ir kartais skaudžių pamokų. Augome ne tik kaip mokiniai, bet ir kaip žmonės. O dabar – metas išeiti. Ir nors širdyje – šventė, kažkur giliai slypi ir tylus liūdesys: išeiti iš gimnazijos, kurioje tiek visko paliekam, – šiandien nėra taip lengva, kaip atrodė vakar.” – per Paskutinio skambučio šventę sakė KJJG XXVIII abiturientų laidos atstovai.
25v5 gimnazijos klasės abiturientė Erika Lotužytė dalinosi savo nuoširdžiomis mintimis apie laiką mokykloje:
Labas, XXVIII laida, mokytojai, labas sakau mokyklos pamatams – administracijai ir ore esančiai Jono Jablonskio dulkelei. Kartu skaičiavom metus, mėnesius, dienas, vakar vakare – valandas, o dar prieš kelias minutes stebėjau turinti delne kelias akimirkas, tačiau dabar esu prieš jus, su gerklėje žodžiu – viskas.
Paskutinio skambučio diena – labai keista. Visą laiką atrodė, kad ji bus kada nors, tai nutiks vėliau, bet ji dabar. Ir norisi ne tik padėkoti, bet ir sustoti minutei – įkvėpti viską, kas čia buvo ir šiuo metu yra.
Šiandien prieš jus stovi mažoji Erika ką tik baigusi darželį, nes tuo metu ji buvo su lyg tuo pačiu jausmu, tik šiandien aš turiu daug didesnį žodyną ir patirčių lobyną, nes per visą šį laikotarpį mane vis aplipdydavo, nuspalvindavo, sužeisdavo ir pagydydavo sutikti žmonės. Pati ėjau, vedė ir kiti, kartais maršrutą keisdavo nauji kelio ženklai, bet apkeliavau daug naujų vietų, kurios jausmų spalvų paletėje sudarė kitokius atspalvius, o kartais tyliai, kartais garsiai, stebėdavau šimtus skirtingų ,,aš” veidrodžio atspindžiuose.
Tačiau šiandien jausmas, lyg stovėčiau sankryžoje, kurioje jau esu buvus, nes išties man į ausį kužda vidinis balsas: ,,viskas gerai”, nes darželio ar pradinės mokyklos pabaiga neuždarė, o atvėrė dar daugiau durų ir jau turiu, nors gal dar nejaučiu, bet savy naują funkciją ,,Jablonskinės patirtys”, kuri lauks manęs nežinioje, kaip pasėta sėkla ateities sprendimams, tai bus mano kozeris.
Tariu ačiū, už platesnį žemėlapį, už žinias, kaip naudotis kompasu, už žinias, kad galėčiau suprasti ar bandyti suprastį kitątautį, už primintą vertę Lietuvai, už leidimą ir neleidimą klysti.
Su visu šiuo dvylikos metų bagažu šiandien turiu klausimą: kiek dar kart judėsiu skrituliu? T.y – Kiek dar kart tapusi vyriausia, kitą dieną sėsiu prie naujo stalo, kur būsiu mažiausia? Kiek dar kart su džiaugsmu, bet baime prieisiu pabaigą, žinodama, kad pradžia turės kainą? Kiek dar kart bandysiu įsipatoginti į ten, žinodama, jog vieną dieną paliksiu?
Laikas, kurį čia praleidome, nebus pažymėtas kalendoriuose ar įrašytas į vadovėlius, bet jis kaip nemateralius įrašas, kuris tyliai primins, kad kažkur, kažkada mes gyvenome taip, kaip mokėjo tik jaunas žmogus – pilnai, neretai naiviai, bet visada su širdimi.
Kol laikas keitė maršrutus, užduodavo vis kitas užduotis, atvėrė naujas ydas ir formavo naujas stiprybes, maža širdelė nespėjo sekti paskui. Šiandieninei Erikai, mažoji ji, turėjo daug klausimų ir norėčiau pagrobti iš jūsų tam minutę.
Miela pirmoke, Erika,
Lyg šiol tavo variklis yra muzika, blynai yra mėgstamiausias maistas, brolių sesių daugiau neturi, tu dar nežinai, bet persikraustysi į naujus namus, taip, jau seniai eini viena į akropoly, kartais pasidažai lūpas raudonai, nepasakyčiau, kad tobulai, bet mokaisi vaikščioti su aukštakulniais, vis dar važiuodama ilgus atstumus lengvai užmiegi mašinoje, gali pasidžiaugti, nes sukūrei kelis projektus ir nors dar nebuvai Italijoj, prižadu tave ten nusivežti. Dienose nebėra prosenelių, senelio, bet esi Teta 3 pusbrolių vaikams. Nors nebepalaikai ryšio su kiemo draugais, juos pakeitė kiti, nepergyvenk. Tokiu tvirtu žingsniu, nors ir su daug nežinios, prižadu tave saugot ir prisiminti, nes laikas keičia Tavo išorinį pavidalą, bet ne vidinį turinį.
Ačiū, gerbiamieji už dėmesį.
Sakau Iki, bet ne „sudie“. Nes kai kurių dalykų neįmanoma pamiršti.
Tai buvo gera pradžia. O dabar – mūsų eilė rašyti toliau.
Nuotraukų autoriai: Renata Gimžūnienė, Austėja Kašinskaitė, Lina Krulikauskas, Vaidilė Gudašiūtė
