Gegužės 31 dieną vienuoliktokai po rytinės fotosesijos, nors paskutinių, bet įsimintinų pamokų, po valso ir dainų ant Kauko laiptų, pakvietė abiturientus į Paskutinio skambučio šventę “Gyvenimo vandenynai” LSU Aktų salėje.
Mokykla – tai žinių šaltinis. Čia mokomės, atrandame draugus ir kartu svajojame apie mūsų ateitį. Kiekvienas žingsnis mokykloje, tai gyvenimo pradžia, kuri vėliau išplukdo abiturientus į gyvenimo vandenynus, kuriuose nelengva rasti savo svajonių laivą ir tinkamą uostą. Nuotaikingais etiudais vienuoliktokai bandė įtikinti abiturientus, kad nors vandenynuose gilūs ir tamsūs vandenys, išmokus gerai plaukti, galima pasiekti savo svajonių salą. Direktorė, abiturientų klasių vadovės linkėjo sėkmės, kad žingsniai į gyvenimą būtų tvirti ir ryžtingi, o prisiminimai tik šviesūs ir malonūs.
Abiturientų vardu 24v1 klasės gimnazistė Adrijana Juočaitė gegužės 31 dieną dėkojo gimnazijos bendruomenei už kartu praleistas, išgyventas, išjaustas dienas mokykloje:
“Turbūt kiekvienas prisimename savo pačią pirmąją Rugsėjo pirmosios šventę ( prieš 12 metų) , kai nedrąsiai įžengėme į mokyklą, nešdami gėles savo pirmajai mokytojai, o nuo tos dienos vis augome ir drąsėjome net keturis milijonus du šimtus keturis tūkstančius aštuonis šimtus minučių , kol atėjome į Kauno Jono Jablonskio gimnaziją ir ,nežinodami, kas mūsų čia lauks, kokie jausmai širdį užplūs gimnaziją paliekant ir kokius sentimentus kels visi prisiminimai iš mokyklos laikų. Gimnazijos pirmoko patirtis čia – bendruomenės jausmas, pastangos surasti reikiamą kabinetą klaidžiame gimnazijos labirinte, žinojimas, kad iš tiesų nieko nežinai, bendraamžių ir mokytojų globa. Būdami pirmokais mes dar nežinojome, ką galime patirti, ko galime išmokti, ir netikėjome, kad šie ketveri metai taip greitai prabėgs. Nuo kiekvieno pirmadienio iki penktadienio vis laukdavome, kada gi mokytojas praneš ,,mokiniai, pamoka baigta, galite eiti”, deja, laiką ne visi įvertinome ir net nepastebėjome, kaip jis greitai prabėgo, nes šiandien jau metas atsisveikinti. Ar kuris nors šiandien sustojo ir pagalvojote, jog ši gegužės trisdešimt pirmoji yra keturi tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt pirmoji diena mokykloje. Šeši milijonai šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių minučių, praleistų mokyklos suole, ir vis dar negalime rasti vieno žodžio, kuriuo galėtume apibūdinti mokyklą. Gal tai mokyklos suolas, kuriuo dalinomės su savo draugu dvylika metų? O gal uniforma, kurią vilkėjome kiekvieną dieną arba žmonės, su kuriais bendraujame daugiau nei pusę savo gyvenimo? O gal mokykla yra tik teorinės žinios, įtvirtintos paskutinę naktį prieš atsiskaitymą, arba – sutikta pirmoji meilė … Tikriausiai šiuo metu nerasime atsakymo į šią mįslę keturgyslę, nes vis skubame ir negebame sustoti bent minutei šiame laiko neturėjimo ir visuotinės infliacijos laikmetyje pasidžiaugti kasdienybe, pamokomis, trunkančiomis keturiasdešimt penkias minutes. Galbūt po kelių milijonų minučių jau žinosime, ką mums reiškia mokykla, ir su šypsena visiems pasakosime nuotaikingus įvykius, nutikusius būtent šioje gimnazijoje. Žinoma, nepamiršim kėlimosi anksti ryte, mokytojų barimų, kai nedėvime uniformų, visų kontrolinių ir blogų pažymių. Gal ir netapome didele ir vieninga šeima, tačiau atradome artimiausius draugus, be kurių neįsivaizduojam nei vienos dienos, kadangi jie padeda ištverti sunkiausias akimirkas ir įprasmina mūsų dienas mokykloje. Nors buvo sunkių momentų, bet tai padarė mus stipresnius ir dabar negalim įsivaizduoti gyvenimo be gimnazijos, kuri tapo mūsų rutinos dalimi bei suteikė saugumo ir jausmą. Tikriausiai kiekvienas pagalvojame, kur būsime ir ką darysime po metų. Ateitis baugina, nežinomybė gąsdina, bet tai mus šią akimirką vienija, visi tai išgyvename, tad vienas kitą turime palaikyti. Nepamirškime sukauptų žinių, nes „Pažinimas kaip jūra: tas, kuris kapanojasi ir pliuškenasi paviršiuje, visados panašus į juokdarį ir todėl atkreipia į save daugiau dėmesio negu perlų ieškotojas, kuris, nekeldamas jokio triukšmo, skverbiasi į patį nepažintų gelmių dugną ieškodamas brangakmenių“. Tad kiekvienas atraskime savo brangakmenį, kurį norėtume puoselėti ir branginti visą gyvenimą.
Čia iš netvarką keliančių paauglių mes tapome subrendusiais, galbūt dar šiek tiek pasimetusiais, bet vis dėlto suaugusiais žmonėmis. Kiekvienas šios mokyklos mokytojas prisidėjo prie mūsų kaip asmenybių formavimosi ne tik išdėstydamas savo mokomą discipliną, bet, visų pirma, būdamas žmogumi. Asmenybe, besistengiančia suprasti, jei reikia, padėti ir visada būti šalia šiame klaidžiame jauno individo gyvenimo kelyje. Mokytojai, mes dėkojame jums už viską, ką dėl mūsų padarėte per šiuos metus. Nuoširdžiai atsiprašome, jei kas nors buvo ne taip. Ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad būtent jūs skleidėte mokslo šviesą mažuose mūsų pasaulėliuose.”
Tarptautinio bakalaureato Diplomo programos mokinė Ugnė Stašelytė savo kalboje tvirtino, kad kad visus mus jungs ta pati, nepamirštama patirtis Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje:
“Sunku žodžiais aprėpti svarbą gyvenimo laikotarpio, kuriame visi keitėmės. Per šiuos metus vis dėjome po mažytę dalelę to, ką galėtume išsinešti iš mokyklos organizmo, lipdėme kažką didingo, tiesa, ilgai nesuvokdami kas iš to gausis.
Galbūt Tarptautinio Bakalaureato mokiniams patirtis mokykloje ir yra kitokia – mes bijojom ne Bakšienės, o termino šeštam moksliniam darbui. Vis dėlto, ir tokiose aplinkybėse, kuriose atsidūrė 26-i mokiniai, ši gimnazija sugebėjo užauginti ir įprasminti naujas asmenybes.
Kiekvienas iš mūsų valandų valandas kalbėdavo apie mokytojų komentarus/idėjas, kurios taip švelniai paliesdavo giliausią širdies ertmę.
Kiekvienas mūsų po nemiegotų naktų sulaukdavo ištiestos pagalbos rankos ir arbatos puodelio iš mokytojo vos tik pasibaigus pamokai. Tai suteikė tokią saugią erdvę, jog teko matyti visų taip pat nusilpusias sielas sunkiausiu metu, tačiau leido tik dar artimiau vienas kitą suprasti.
Kiekvienas mūsų delnais sėmė žinias, o įvairiausios patirtys net sugebėjo įžiebti ugnelę kažkur viduje pasislėpusio mažo “savęs” akyse.
Tūkstantinė parašyta ese, viduryje pamokos išsikroves kompiuteris, akvariumas, mokyklos koridorius, valgykloje paskubomis suvalgytas koldūnas ir jaudulys žengiant į mėgstamiausio mokytojo kabinetą. Visa tai paliko bent vieną įbrėžimą, potepį, atspalvį, kuriuos galiausiai sudėjome į savo pačių asmenybės mozaikas. Nutapėm savo sielų gražiausius paveikslus.
Tai nebuvo tik mokslo metai. Daugeliui mūsų, tai buvo ramstis, padėsiantis žengti pirmą žingsnį, pamoka, užauginusi atsparumą bent kelioms gyvenimo duobėms. Alanas Maršalas sutiktų, mes išmokom šokinėti per gyvenimo balas.
Tokios stiprios ir rūpestingos mokyklos bendruomenės dėka įstojome į išsvajotas vietas visuose pasaulio kampeliuose, ten pradėsime savo naują gyvenimo etapą ir, tikriausiai, naują mozaiką… bet svarbiausia, kad visus mus jungs ta pati, nepamirštama patirtis Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje.”
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Šapkauskienė, nuotraukų autoriai Milda Narbutaitė, Viltė Helmaitė, Rėja Rimkevičiūtė, Matas Andrulionis, Rugilė Čyvaitė, Evelina Steponavičiūtė, Agnetė Ravaitytė, Linas Krulikauskas
