Gimnazija nėra vien tik lietuvių kalbos, matematikos, istorijos, biologijos ir taip toliau mokymas ir mokymasis. Iš tiesų, tai dažniausiai net nėra pagrindinė gimnazijos lankymo pri-ežastis. Per šiuos keturis metus nežmoniškai paaugau. Daugiau negu galėjau įsivaizduoti ar svajoti. Galbūt mažai žmonių žino, kai atėjau į gimnaziją, buvau nepasitikinti savimi, nusivylusi, labai stipriai paveikta išorinių aplinkybių ir ypač jautri mergaitė. Jaučiausi kaip balta drobė. Labai džiaugiuosi, kad greitai viskas pasikeitė ir mano gyvenimas užsipildė spalvomis. Pagrindinis pasikeitimų į gerą veiksnys buvo, jog atėjau ne kur kitur, o į Kauno Jono Jablonskio gimnaziją. Mokyklą, kurioje jaučiamas progresyvus požiūris į švietimą, kurioje ugdomos išskirtinės asmenybės, kurioje mokiniams suteikiamos progos tobulėti ir bręsti su didžiuliu kiekiu galimybių. Todėl paskutinio skambučio proga, jums leidus, norėčiau pravesti tris paskutines pamokas, kurių mane išmokė gimnazija ir šie keturi metai.
Kviečiu visus susikaupti. Prasideda pamokos.
PIRMOJI PAMOKA: Būk labiau pasitikintis savimi nei esi iš tikrųjų.
Kodėl žmonės nedrįsta išlipti iš komforto zonos ar pradėti naujos veiklos? Girdžiu tiek daug jaunimo, kurie sako, kad nėra tam pasirengę, neturi pakankamai žinių ir patirties. Jaunimo, kuris geriau rinksis studijuoti saugų variantą, o ne tą, kuris jiems iš tikro patinka. Nors iš tikro, juk nebus taip, jog atsikelsi vieną rytą, kokių 45-erių metų ir pasakysi sau, kad jau dabar viską žinai ir esi pasirengęs užkariauti pasaulį. Juk augimas ir prasideda tada, kai pradedi daryti dalykus, kurių nemoki. Lyg mažas vaikas bandantis atsistoti ir žengti pirmą žingsnį.
Nesakau, kad turėtum už visus garsiau šnekėti ir reikštis, jei nieko iš tikro nemoki. Ne. Sakau, kad kartais reikia truputį apsimesti, jog gautum galimybę tobulėti, apsuptum save protingais žmonėmis arba įtikintum žiūrovus savo idėja.
Pavyzdžiui, aš dažniausiai nesiruošdavau prieš lietuvių kalbos pamokas. Net neabejoju, jog kartais mylima mokytoja Laima Gataveckienė pastebėdavo, jog mano pristatymas būdavo „nakties darbas”, bet dažnai man pavykdavo prasmukti ir gauti gerą pažymį. Tai buvo dėl to, jog atėjusi prieš klasę neturėdavau lapelio, ant kurio parašyti sausi žodžiai. Bandydavau sukurti su klase ryšį ir duoti jiems aktualios ir įdomios informacijos, kaip ir daryčiau tikrame gyvenime, darbo pokalbyje ar konferencijoje. Savęs pateikimas ir komunikacijos įgūdžiai man buvo raktas į sėkmingą ir prasmingų pažinčių pilną gyvenimą.
Kitas puikus pavyzdys ir gal gėdingas prisipažinimas – man labai sunku pasakyti kitam ne. Tai mano blogiausia ir tuo pačiu geriausia savybė. Kai charizmatiškoji etikos ir filosofijos mokytoja Nijolė Baliukevičienė paprašė manęs dalyvauti filosofijos olimpiadoje, jau turėjau šimtą darbų ant savo pečių. Bet norėjau padėti mokytojai ir pagalvojau, kad gal visai įdomu išmokti daugiau filosofijos. Taigi, žinot ką? Rytoj išskrendu į Portugaliją, kur atstovausiu Lietuvą pasaulinėje filosofijos olimpiadoje. Tai neatsitiko dėl to, jog esu kažkuo išskirtinė ar protingesnė už kitus. Visiškai ne. Tai atsitiko, nes pasakiau taip galimybei, kuriai nebuvau pasiruošusi, nuosekliai mokiausi, nepasilikau darbų paskutinei minutei ir tikėjau savimi.
Todėl visada reikia būti truputį labiau pasitikinčiu savimi, nei esi iš tikrųjų.
ANTROJI PAMOKA: Būk atviras.
Kaip manote, koks yra tobulas nuoširdumo lygis vertinant nuo vieno iki dešimt? Aš sakyčiau aštuoni. Gimnazijoje visada jaučiausi galinti būti nuoširdi. Paklausta „kaip sekasi”, atsakiusi blogai ir esu pavargusi, visada sulaukdavau rūpestingo anglų kalbos mokytojos Smiltės Matulionytės žvilgsnio, išklausymo ir patarimo.
Žaviuosi lyderiais, kurie sugeba išlaikyti artimą santykį su savo komanda. Tokių lyderių mūsų gimnazijoje yra daug. Net neabejoju, jog dauguma matematikos mokytojos Nijolės Bakšienės mokinių dar po 20 metų prisimins trumpas pertraukėlės per pamoką, kurių metu šnekamės apie mokytojos „teletabius”, diskutuojame, ar matematika yra „šventas mokslas”, kol galiausiai mokytoja supyksta, kad nedirbam ir klausia ar atliksim darbus „po lietučio ketvirtadienį”.
Visada prisiminsiu ir šiltą anglų kalbos mokytoją Rytį Jezukevičių, kurio kabinete skamba popsas ir repas. Su mokytoju Ryčiu smagu pakalbėti apie gyvenimą, bet gink Dieve niekada nerašykite ant jo lapų, nes išgirsite frazę: „Čia mano popieriai, man patinka mano popieriai, aš laikausi savo popierius sau.”
Tai yra tik keli mano asmeniniai pavyzdžiai, bet noriu pasidalinti ir kitų dvyliktokų mintimis. Viena mokinė sako: „Ačiū tiems mokytojams, kurie įdėjo dideles pastangas ruošiant mus tolimesniam gyvenimui ir tapo žmonėmis, pas kuriuos bus gera sugrįžti.” Kiti teigia: „Buvau įkvėpta mokytojų, ypač lituanisčių, užsidegimu”. „Mokytojai su manimi bendravo kaip su visiškai sau lygiu asmeniu, ir už tai esu labai dėkinga.” „Labiausiai man gaila palikti nuostabiausią auklėtoją – Jūrą! Niekuomet nepamiršiu, kai 2020 metų Birželio 15-tos vakarą, prieš ruošiantis klasės kelionei su baidarėmis, parašėte į klasės grupę, kad pasirūpinote visos klasės pusryčiais ir iškepėte naminių lietinių blynų! Va čia ir atsidavimas bei pasiryžimas iškepti daugiau nei penkiasdešimt blynukų savo perliukams.”
Atvirumas ne tik praskaidrina kasdienybę, bet ir padeda mums kurti ryšius, kurie išlieka visą gyvenimą.
TREČIOJI PAMOKA: Vertink bendruomeniškumą.
Kas pasistiebia, ilgai neišstovi. Kas eina dideliais žingsniais, ilgai neišvaikščioja. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pasakyčiau tai 15-metei sau, kuriai pagal ją nieko nereikia ir kuri viską gali pati.
Nėra žmonių, kurie viską pasiekė vieni. Dauguma mūsų gyvenimo kloties priklauso nuo konteksto, kuris mus supa – šeimos, kuri mus augina ir subrandina mūsų vertybinį stuburą, lyderių, kurie mus veda, draugų, kurie mus palaiko ir bendruomenės, kuri mus vertina.
Jono Jablonskio gimnazijos bendruomenė išskirtinė tuo, jog čia nėra toksiškos konkurencijos. Niekada nesijaučiau lyg mano vertė bus žemesnė, jei gausiu blogą pažymį ar kad turiu grįžusi namo po pamokų tris valandas kalti, tikėdamasi tilpti į mokyklos standartus. Gimnazijoje jaučiausi, kad yra skatinama augti mano asmenybė ir pasinaudojau šia galimybe.
Pati bendruomeniškumo ir lyderystės savybes išbandžiau būdama viena iš gimnazijos debatų trenerių. Supratau, ne tik, kad galbūt man vis dėlto patinka vaikai, o taip pat išmokau kantrybės ir pastebėjau, jog mano mūzos yra artimiausi draugai ir kolegos – stiprinu save mokydamasi iš jų geriausių savybių ir semdamasi įkvėpimo. Todėl linkiu gimnazijai neprarasti bendruomeniškumo vertybės.
Dėkoju lietuvių kalbos mokytoja ir Žurnalistų klubo komandą buriančiai vadovei gerbiamai Ritai Norkutei, kurios perfekcionistinė perspektyva privertė mokinius ir žurnalistus pasistengti, o gražūs žodžiai motyvavo veikti toliau.
Didžiausia padėka anglų kalbos mokytojai ir debatų klubo vadovei gerbiamai Nijolei Marijai Tikuišienei. Mokytojos atsakingumas ir nuoširdus bendruomenės vertinimas prisideda prie jaunųjų debatininkų auginimo ir kiekvienais metais garsina gimnaziją Lietuvos ir pasaulio mastu.
Visi gimnazijos mokinių pasiekimai yra ne individualizmo, o bendruomenės jėgos padarinys, sukurtas besąlygišku palaikymu ir paskata augti, bendravimu ne tik mokykloje, bet ir už mokyklos ribų. Su pagarba žiūriu į mokytojus iš didžiosios raidės, į pašaukimo mokytojus, kurie nesiilsi, o vakare dar siunčia vaikams namų darbų atsakymus. Be jūsų visų, mes esame niekas. Ypač noriu padėkoti mūsų gerbiamai gimnazijos direktorei Danguolei Miškinienei ir visai jos komandai – dėl jūsų šiandien turime gimnaziją, kuri graži ne tik išore, bet ir vidumi, kuria didžiuojamės dabar ir didžiuosimės visą gyvenimą.
Pamokos baigėsi ir suskambo paskutinis skambutis. Garsiai ir nuoširdžiai sakau: didžiuojuosi būdama Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abituriente. Ačiū.
Milda Gadliauskaitė
IV verslumo klasė
2022-05-25